Popieþius PRANCIŠKUS

Þinia pirmosios Pasaulinës vargstanèiøjø dienos proga

Mylëkime ne þodþiu, bet darbu

33 eilinis sekmadienis, 2017 m. lapkrièio 19 d.

1. „Vaikeliai, nemylëkite þodþiu ar lieþuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaðtalo Jono þodþiai iðreiðkia imperatyvà, kurio iðvengti negali në vienas krikðèionis. „Mylimojo mokinio“ iki mûsø dienø perteikiamo Jëzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrëþiamas kontrastu tarp mûsø lûpose daþnai esanèiø tuðèiø þodþiø ir konkreèiø faktø, su kuriais esame paðaukti susidurti. Meilë nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylëti taip, kaip mylëjo Jëzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdá; visø pirma tuomet, kai yra kvieèiamas parodyti meilæ vargðams. Tas bûdas, kuriuo myli Dievo Sûnus, yra gerai þinomas, ir ðventasis Jonas aiðkiai apie tai raðo. Ši meilë grindþiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visà save, taip pat savo gyvybæ (plg. Jn 3, 16).

Tokia meilë negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienaðaliðkai ir besàlygiðkai, nelaukiant jokio atlygio, ði meilë taip labai uþdega ðirdis, jog kas jà patyrë, jauèiasi kvieèiamas atsiliepti á jà nepaisydamas savo ribotumo ir nuodëmiø. Tai pavyksta, kai Dievo malonë, jo gailestingoji meilë, kiek ámanoma, priimama mûsø ðirdyje, sujudina mûsø valià ir jausmus, kreipia mylëti patá Dievà ir  artimà. Šitaip ið Trejybës ðirdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mûsø gyvenimà, ákvëpti uþuojautà ir gailestingumo darbus vargstanèiø broliø ir seserø labui.

2. „Štai vargðas ðaukësi, ir Vieðpats iðgirdo“ (Ps 34, 7). Baþnyèia visada suvokë ðio ðauksmo svarbà. Apie tai liudija pirmieji Apaðtalø darbø puslapiai, kai Petras paragina iðrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir iðminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystæ vargðams. Tarnystë vargingiausiems ið tikrøjø buvo vienas pirmøjø þenklø, rodantis krikðèioniø bendruomenæ ðio pasaulio scenoj. Taip ávyko todël, kad bendruomenë suprato, jog Jëzaus mokiniø gyvenimas turi reikðtis broliðkumu ir solidarumu, kad atitiktø pamatiná mokymà Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystës paveldëtojais (plg. Mt 5, 3).

„Nuosavybæ bei turtà jie parduodavo ir, kà gavæ, padalydavo visiems, kiek kam reikëdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidþia, kuo gyveno pirmieji krikðèionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visø ðventøjø autoriø daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dël retorikos apraðo ankstyvosios bendruomenës dalijimosi praktikà. Prieðingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbëti bûsimøjø kartø tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padràsintø mus liudyti ir paragintø ásipareigoti labiausiai vargstanèiøjø labui. Tà patá mokymà su tokiu paèiu ásitikinimu mums perteikë apaðtalas Jokûbas, kuris savo laiðke pasitelkia stiprius ir átaigius þodþius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neiðsirinko pasaulio akyse vargdieniø, kad jø turtas bûtø tikëjimas ir jie paveldëtø Karalystæ, paþadëtà já mylintiems? O jûs paniekinote vargðà! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <...> Kas ið to, mano broliai, jei kas sakosi turás tikëjimà, bet neturi tikëjimo darbø?! Ar gali já iðgelbëti tikëjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabuþiø ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors ið jûsø jiems tartø: „Keliaukite sveiki, suðilkite, pasisotinkite“, o neduotø, ko reikia jø kûnui, – kas ið tø þodþiø?! Taip pat ir tikëjimas: jei neturi darbø, jis savyje miræs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).

3. Taèiau bûdavo momentø, kai krikðèionys atidþiai nesiklausë ðio kvietimo, uþsikrësdami pasaulietiðka galvosena. Taèiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovë kvietusi jø sutelkti dëmesá á esminius dalykus. Ji paþadino daugelá vyrø ir moterø, ávairiais bûdais aukojusiø savo gyvenimà ir tarnavusiø vargðams. Kiek daug istorijos puslapiø per pastaruosius du tûkstantmeèius buvo suraðyta krikðèioniø, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didþiadvasiðka meilës iðmone tarnavo vargingiausiems broliams!

Tarp jø iðsiskiria ðventasis Pranciðkus Asyþietis, kurio pavyzdþiu per ðimtmeèius sekë daugybë kitø ðventø vyrø ir moterø. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas iðmaldà raupsuotiesiems, bet nusprendë vykti á Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime áþvelgë savo paðaukimo lûþá: „Kai gyvenau nuodëmëje, raupsuotøjø vaizdas man atrodë labai nemalonus, taèiau pats Vieðpats mane atvedë pas juos, ir að parodþiau jiems gailestingumo. Kai iðëjau, tai, kas ið pradþiø man atrodë bjauru, pasikeitë á sielos ir kûno saldybæ“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeièianèià meilës galià ir krikðèioniðkojo gyvenimo stiliø.

Apie vargðus neturime màstyti tik kaip apie priëmëjus – tiek savanoriø kartà per savaitæ atliekamø gerø darbø, tiek spontaniðkø geros valios gestø, kuriais siekiame nuraminti savo sàþinæ. Tokios patirtys daþnai bûna geros ir naudingos siekiant jautriau ásisàmoninti broliø reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dëlto jos turëtø mus vesti á tikrà susitikimà su vargðais, taip pat á dalijimàsi, kuris turi tapti mûsø gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystës kelio ir atsivertimo evangeliná tikrumà patvirtina besidalijanti artimo meilë. Ið tokios gyvensenos kyla dþiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka palieèiamas Kristaus kûnas. Jei norime ið tikrøjø sutikti Kristø, bûtina paliesti jo kûnà vargðø þaizdose, taip atsiliepiant á Eucharistijoje priimamà sakramentinæ Komunijà. Šventojoje liturgijoje lauþomas Kristaus Kûnas per besidalijanèià meilæ matomas vargingiausiø broliø ir seserø veiduose. Visuomet aktualûs iðlieka ðventojo vyskupo Jono Auksaburnio þodþiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kûnà, neniekink jo dël to, kad yra nuogas; gerbk eucharistiná Kristø ne ðilkiniais drabuþiais, tuo pat metu paniekindamas kità Kristø, kuris uþ Baþnyèios sienø yra nuogas ir kenèia dël ðalèio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).

Todël esame kvieèiami iðtiesti rankà vargðams, susitikti su jais, paþvelgti jiems á akis, juos apkabinti, kad jie pajustø meilës ðilumà, iðtirpdanèià uþdarà vieniðumo ratà. Á mûsø pusæ iðtiesta jø ranka yra taip pat pakvietimas iðeiti ið mûsø tikrumo ir patogumo, atpaþinti paèioje vargdienystëje glûdinèias vertybes.

4. Nepamirðkime, kad Kristaus mokiniams vargdienystë pirmiausia yra kvietimas sekti vargdiená Jëzø. Tai sekimas paskui Já ir ëjimas su Juo keliu, vedanèiu á Dangaus Karalystës laimæ (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystë reiðkia nuolankià ðirdá, gebanèià priimti save kaip ribotà, nuodëmingà kûriná ir atsispirti visagalybës pagundai, klaidinanèiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystë yra ðirdies nuostata, neleidþianti þvelgti á pinigus, karjerà ar prabangà kaip á gyvenimo tikslà ir laimës sàlygà. Veikiau bûtent vargdienystë sukuria sàlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystë yra mastas, leidþiantis teisingai naudotis medþiaginëmis gërybëmis, taip pat iðgyventi santykius ir troðkimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdþiu ðventasis Pranciðkus, tikros vargdienystës liudytojas. Bûtent jis, kadangi þvilgsná buvo ásmeigæs á Kristø, galëjo vargðuose Já atpaþinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indëliu veiksmingai prisidëti prie istorijos permainø, prie tikros plëtros, bûtina ásiklausyti á vargðø ðauksmà ir imtis kelti juos ið visuomeninio nuðalinimo bûklës. Drauge primenu mûsø miestuose ir bendruomenëse gyvenantiems vargðams, kad jie neprarastø jø gyvenimà þenklinanèio evangelinio neturto suvokimo.

5. Þinome, kad ðiandienos pasaulyje labai sunku aiðkiai identifikuoti vargà. Vis dëlto jis kasdien kaip iððûkis iðkyla prieð mûsø akis, jis matomas tûkstanèiø þmoniø veiduose, paþenklintuose skausmo, nuðalinimo, piktnaudþiavimo, smurto, kankinimø ir kalinimø, karo, laisvës ir orumo atëmimo, neiðsilavinimo ir analfabetizmo, neðvaros ir bedarbystës, prekybos þmonëmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinës migracijos. Vargas turi moterø, vyrø ir vaikø veidà: jie iðnaudojami turint niekðingus interesus, sutrypiami iðkrypusios valdþios ir pinigø logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytø sàraðas, jei pridurtume vargà, nulemtà socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelës þmoniø godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, ðiandien, kai vis daugiau turtø begëdiðkai kaupiama nedaugelio privilegijuotøjø rankose, o tai daþnai lydi nelegalus ir þeidþiantis þmogaus orumo iðnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plaèiuose visuomenës sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neámanoma likti abejingam, arba, kas bûtø dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunø þmoniø iniciatyvà ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybës pojûtá, skatina perduoti kitiems ágaliojimus ir ieðkoti favoritø; skurdas uþnuodija bendruomeniðkumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tø, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – á visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenës vizija.

Visi tie vargðai – kaip mëgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Baþnyèiai pagal „evangelinæ teisæ“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsëjo 29 d.) ir ápareigoja jø reikalui teikti esminæ pirmenybæ. Todël palaimintos rankos, atsiverianèios priimti vargðus ir jiems padëti: tai rankos, teikianèios viltá. Palaimintos rankos, áveikianèios kultûros, religijos ir tautos barjerus, uþpilanèios paguodos aliejaus ant þmonijos þaizdø. Palaimintos rankos, atsiverianèios ir nieko nepraðanèios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbût“: tai rankos, per kurias ant broliø nuþengia Dievo palaiminimas!

6. Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norëjau padovanoti Baþnyèiai Pasaulinæ vargstanèiøjø dienà, kad krikðèioniø bendruomenës visame pasaulyje taptø vis aiðkesniu ir konkretesniu þenklu, rodanèiu Kristaus meilæ paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakø ásteigtø kitø Pasauliniø dienø, jau turinèiø minëjimo tradicijà mûsø bendruomeniø gyvenime, bûtø pridëta ði Diena, papildanti jas Evangelijai bûdingu elementu: ypatinga Jëzaus meile vargðams.

Kvieèiu visà Baþnyèià, visus geros valios vyrus ir moteris, tà ypatingà dienà paþvelgti á visus tiesianèius savo rankas, praðanèius pagalbos ir besiðaukianèius mûsø solidarumo. Tai mûsø broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiðkojo Tëvo. Ši Diena turi skatinti tikinèiuosius atmetimo ir ðvaistymo kultûrai prieðprieðinti susitikimo kultûrà. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo iðpaþástamos religijos, konkreèios brolybës þenklan atsiverti bendrystei su vargðais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukûrë dangø ir þemæ visiems; deja, þmonës nustatë ribas, pastatë sienas ir barjerus, iðduodami þmonijai skirtà pirminæ dovanà, nuo kurios niekas neturëjo bûti atskirtas.

7. Šiemet Pasaulinë vargðø diena minima lapkrièio 19-àjà, 33-àjá eiliná sekmadiená. Trokðtu, kad krikðèioniø bendruomenës savaitæ prieð ðià Dienà angaþuotøsi surengdamos daug draugiðkø susitikimø, solidarumo ir broliðkos pagalbos progø. Po to vargðus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiðkesnë taptø mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iðkilmë, kurià ðvæsime po savaitës. Kristaus vieðpatavimas galutinai atsiskleidþia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryþiaus – vargðas, nuogas, viskuo apiplëðtas jis ákûnija ir apreiðkia Dievo meilës pilnatvæ. Jo visiðkas atsidavimas Tëvui, viena vertus, iðreiðkia visiðkà neturtà, kita vertus, pabrëþia Meilës, prikelianèios já Velykø dienà naujam gyvenimui, galià.

Jei mûsø aplinkoje gyvena vargðai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tà sekmadiená artinkimës prie jø: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieðkome. Kaip mus moko Šventasis Raðtas (plg. Pr 18, 3–5; Þyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus sveèius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padëti mums nuosekliau gyventi tikëjimu. Savo pasitikëjimu ir pasirengimu priimti pagalbà jie mums dalykiðkai, daþnai dþiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiðkai atsiduoti Dievo apvaizdai.

8. Daugelio tà dienà konkreèiai ágyvendinamø iniciatyvø pagrindas visuomet tebûna malda. Nepamirðkime, kad Tëve mûsø yra vargðø malda. Duonos praðymas iðreiðkia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jëzus mus moko toje maldoje, iðreiðkia ir talpina ðauksmà tø, kurie kenèia dël egzistencinio netikrumo ar bûtinø dalykø stokos. Á mokiniø praðymà iðmokyti melstis jis atsakë vargðø þodþiais, kuriais kreipiamasi á vienintelá Tëvà, kuriame visi suvokia esà broliai. Tëve mûsø yra malda, kuria meldþiamës daugiskaita: praðome duonos, kuri yra „mûsø“, o ið to seka gebëjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybë. Toje maldoje visi atpaþástame poreiká nugalëti bet kokià egoizmo formà, kad pasiektume tarpusavio priëmimo dþiaugsmà.

9. Praðau broliø vyskupø, kunigø ir diakonø – jø paðaukimas susijæs su misija remti vargðus, praðau paðvæstøjø asmenø, draugijø ir judëjimø, taip pat visø savanoriø angaþuotis, kad ði Pasaulinë vargstanèiøjø diena taptø tradicija ir konkreèiu indëliu evangelizuojant ðiandienos pasaulá.

Ši nauja Pasaulinë diena tetampa stipriu raginimu mûsø, tikinèiøjø, sàþinei, kad vis labiau ásitikintume tuo, jog dalijimasis su vargðais leidþia mums suprasti giliausià Evangelijos tiesà. Vargðai nëra problema: jie yra iðteklius, ið kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmæ ir ja gyventume.

Ið Vatikano, 2017 m. birþelio 13 d.

Šv. Antano Paduvieèio minëjimas

___________________________________________________

Vertë „Baþnyèios þinios“ (bus paskelbta 2017 m. Nr. 11)